o9 o6 15

sveiki ;]
Žinot, šiandien padariau dyyydeli darbą. Kažkaip net širdžiai miela xD išsitempiau savo močiutę pasivaikščioti .. .;] nusistačiau jau iš vakar vakaro, kad ateisiu ir eisim pasivaikščioti. Žinoma, tai buvo padaryti ne visiškai lengva, kadangi mano močiutė pasivaikščioti nemegėja, nes jai tai daryti sunku.. juk patys žinot, senatvė .. kartais atsisėdu ir pagalvoju, juk nedažnas su mielu noru važiuoja pas senelius kiekvieną šeštadienį, kartu su tėvais . Bet pagalvojus, juk čia seneliai, kurie laiko neskaičiavo būdami su tavimi, kai tu dar buvai mažas. Jie nesiplėšė važiuoti namo, nes ten laukia jų draugai. Jie prižiūrėjo mus, kad ir kaip mes juos užknistumėme. Tačiau mes ne visada suvokiame, kaip sunku, kai tavo užaugintas anūkas tave aplanko tik kartą per 3mėnesius, ar rečiau. Kaip skaudu, kai tavo anūkas atvaževęs vis zyzia mamai ar tėčiui į ausį: " kada jau važiuosim, noriu namo ." Kaip liūdna, kai tavo anūkas atsimena tave tik tada kada jam kažko reikia. Aš to nežinau, tačiau šiandien pabandžiau įsivaizduoti. pasijutau nekaip.. Ir žinot, pagalvojau, kad niekada nežinai kada tu savo senelius matai paskutinį kartą. Pagalvojau.. pasidarė baugu ir baisu. Pasidarė pikta ant savęs, kad anksčiau nesugebėdavau užeiti pas senelius nors kartą per savaitę, kurie gyvena gretimam name. Kad pykdavau ant tėvų, kurie tempdavosi mane kartu su savim pas kitus senelius. Aš drįstu pasakyti, kad aš esu laiminga anūkė, dar net ir pronukė. Turiu ir iš mamos ir iš tėvo pusės abu senelius. O dar turiu ir prosenelę, kuriai dabar jau 94 m. Džiaugiuosi galėdama su ja pasikalbėti apie gyvenimą, pasidalinti įspūdžiais, papasakoti, kas darosi šiandien pasaulyje, bei sužinoti iš jos vis naujų dalykų apie tai, kas buvo anksčiau, kaip ji gyveno, kaip jai sekėsi. Aš supratau, kad tokius žmones, kaip senelius, prosenelius, bei žinoma tėvus reikia labiausiai branginti ir jų nepamiršti. Linkiu tai suprasti ir jums ;]